vargužis

vargùžis, -ė smob. (2) KI93, K, Rtr, StngŽ79, NdŽ, KŽ; N, L žr. varguolis: 1. Neverk, brangus maželi, varguži mano tu S.Nėr. Kad tave bent kas priglaustų …, kiteip pražūsi, nabagėli, vargužėli TS1902,1b. 2. Vargùžis, nieko neturįs KI577. Jis pamylėjo jauną ūkininko mergelę ir geidė ją gauti į moterį, bet tėvai su tuomi nesutiko, būtent už tai, kad jaunikis esąs vargužis – beturtis rš. Vienas vargužis žmogelis, norėdamas nuo pono kokios mylestos, nunešęs žąsį į dvarą Sln. Iš to čėso tas vargužis liuosininkas pastojo labai bagotas žmogus BsPI80(Tlž). [Bagočius,] daug avių ir bandos turėdamas, vienok anam vargužiui jo vienturtę avelę išplėšė Kel1881,175. Tas vargùžis galėjo kaip koks aukštas ponas prisivalgyt ir atsigert Sch210. Ant to ėsąs piningų ministeris sudūmęs tokiems vargužiams užtai geriaus klasenšteirę (mokestį už mokslą) padovanoti, nekaip tabako čyžę LC1878,8. Jeigu šviesesni žmonės su vargužiais norint pašnekėt nesigėdintų ir negailėtų, liktų ir jie akylesni A1885,16. Tankiai vargužio širdis dar daugiaus į svietą įsikibusi, nekaip širdis bagotojo brš. Jėzus kaip visai biednas vargužis yra gimęs brš.